лыжный слалом

slidinėjimo slalomas statusas T sritis Kūno kultūra ir sportas apibrėžtis Kalnų slidinėjimo rungtis – greitasis leidimasis nuo kalno specialiomis slidėmis vingiuota sniego trasa su kontroliniais vartais. Vartų plotis 4–6 m. Jie ženklinami vėliavėlėmis ir išdėstomi taip, kad slidininkas nuolat keistų kelio kryptį. Trasos ilgis 500–700 m. Starto ir finišo aukščių skirtumas 60–150 m. Slidinėjimo slalomo trasa yra techniškai apgalvota figūrų, sudarytų iš pavienių ir dvigubų vartų ir jų derinių, kompozicija reikiamo nuolydžio slėnyje. Paprastai aukšto rango varžybose trasos aukščių skirtumas vyrams 180–220 m, moterims 130–200 m, slėnio nuolydis 33–45 % (trumpuose nuotolio ruožuose iki 52%). Vartų skaičius: vyrams 55–75, moterims 45–65. Nuotolis tarp vartų 0,75–15 m, vartų plotis 4–6 m. Slidinėjimo slalomas atsirado 1850 m. Norvegijoje. 1905 m. pirmosios varžybos vyko Austrijoje. Trasos ilgis tada buvo 200 m, aukščių skirtumas 48,8 m, iš viso 85 vartai. 1931 m. Tarptautinė slidinėjimo federacija slidinėjimo slalomą pripažino oficialiąja kalnų slidinėjimo rungtimi. Pasaulio čempionatai rengiami nuo 1931 m. Į žiemos olimpinių žaidynių programą slidinėjimo slalomas įtrauktas nuo 1936 m. atitikmenys: angl. ski slalom vok. Spezialslalom, m; Torlauf, m rus. лыжный слалом